Tai… Kodėl gi žmonės mokosi Esperanto?

a) Nes pritaria Esperanto idėjai.

Sunku sutikti žmogų, kuris, mokėdamas ar besimokydamas esperanto kalbos, nepritartų esperantininkų idėjoms. Esperanto kalba – tokia pat kaip ir visos kalbos, tik, kaip jau sakiau kažkur savo tinklaraščio komentaruose, ji tarsi kalba iš mėgintuvėlio, – kaip dažnas jos nesimokantis mėgsta pabrėžti – dirbtinė, – ir būtent šis dirbtinumas išsprendžia bene opiausią tarptautinio neutralumo problemą.

Dėmesio – lyrinis nukrypimas. Bet kuri natūraliai gimusi (ak!) kalba yra tautos kultūros dalis, ir žmogus, besimokydamas jos, stengiasi arba įsilieti į tą kultūrą, arba bent dalį jos perimti pats. Mokantis esperanto kalbos, jokia kita kultūra neperšama, tačiau, bendraujant esperantiškai, kultūriniai žmonių skirtumai niekur nedingsta.

Esperanto kultūra – originalios ir verstos knygos, žurnalai, muzika, radijas, net tinklaraščiai! – tik papildo jau susiformavusias kultūras, nesikėsindama į jų vietą.

b) Nes mėgsta bendrauti, keliauti ir dalyvauti tarptautiniuose renginiuose.

Pradėjusi mokytis esperanto kalbos, susipažinau su bendraminčiais iš Lenkijos, JAV, Rusijos, Ispanijos, Vokietijos, Meksikos, Portugalijos… tačiau svarbiausia, kad savo gimtajame miestelyje atradau tuos žmones, su kuriais tikriausiai nebūčiau niekad susipažinus, jei ne bendras pomėgis. Ne paslaptis, kad šios kalbos pagrindu buriasi didesnės ir mažesnės bendruomenės, bet aš niekad netikėjau, kad tokia bendruomenė galėtų susiburti, pavyzdžiui, Vilkaviškyje. : )

Be tokių mažų mano džiaugsmų, nuolat organizuojami įvairaus masto esperantininkų susitikimai, kongresai, seminarai, stovyklos ir kursai – rinktis iš ko tikrai yra.

Aš jau šiek tiek pasakojau apie Pasaulinį kongresą, kuris jau baigėsi, ir kuriame dalyvavusių lietuvių įspūdžius tikiuosi išgirsti Kaune, esperantininkų namuose. 2009 m. jis vyks Lenkijoje, – praleisti tokios puikios progos negalima. Tačiau mane labiau traukia į jaunimą orientuotas renginys – Tarptautinis Jaunimo Kongresas (IJK), kuriame paprastai siūloma šiek tiek laisvesnė programa.

Taip pat, be šių dviejų bene žinomiausių renginių, vyksta ir mažesni. Pavyzdžiui, visai neseniai baigėsi BET–44 (Baltiaj Esperanto–Tagoj – Baltijos Esperanto dienos), vykę Venspilyje (Latvija), apie kurias plačiau išgirsti tikiuosi penktadienį, Vilkaviškio esperantininkų klubo susitikime.

Skatinant keliones ir tarptautinį esperantininkų bendravimą, veikia vadinamasis „Pasporta Servo“  – esperantininkų, galinčių ir norinčių nemokamai apgyvendinti kitus esperantininkus, adresynas. Norintiems keliauti bent jau nereikia rūpintis dėl nakvynės ir vietinio gido, kalbančio suprantama kalba. : ) Tiesą sakant, nemažai žmonių būtent dėl šios priežasties ir mokosi esperanto kalbos – kad galėtų naudotis šia tarnyba.

c) Nes yra… poliglotai. Arba tiesiog smalsūs žmonės.

Yra gi Žemėje žmonių, kurie didžiuojasi tuo, jog moka daug užsienio kalbų. Šiandien ir šešios puikiai įvaldytos kalbos nebestebina, o dirbtinės kalbos – kol kas mažai žinoma niša. Vieni iš smalsumo pradeda mokytis Toki Pona (tai labai žavi dirbtinė kalba, lavinanti mąstymą), kiti – Esperanto arba Lojban. Kaip sakė Okt, kai kuriems šią kalbą mokėti tiesiog… įdomu. Keisčiausia, kad yra žmonių, puikiai mokančių Esperanto, tačiau niekad gyvenime nekalbėjusių ja gyvai.

d) Nes tikisi, kad vėliau lengviau išmoks kitas kalbas.

Kuo daugiau mokama kalbų, tuo lengviau vėliau perprantama naujos kalbos sistema. Taip yra dėl to, kad giminiškose kalbose įvairūs dalykai persipina, ir dėl to, kad lavinamas protas tampa imlesnis naujovėms (o daugelio kalbų mokėjimas stabdo smegenų senėjimą – skaičiau DELFI'yje). Būtent esperanto kalba puikiai tinka kaip racionalios, logiškos kalbos pavyzdys, galintis būti vėlesnio kalbų mokymosi pamatu. Žmogaus protas, beje, linkęs „maišytis“ tarp kalbų tol, kol „perlipamas“ kalbos barjeras. Vėliau viskas susidėlioja į savo vietas, ir naujų kalbų žodžiai nebesimaišo su anksčiau išmoktais.

e) Nes ji labai graži. : )

Ne, aš tikrai nepritrūkau priežasčių! (Aš jų visų net neišvardinau…) Tiesiog kalba, kurios noriai mokyčiausi, privalo gražiai skambėti. Mano lietuviškų garsų išlepintai ausiai esperantiški žodžiai skamba itin maloniai. Bet, kaip sakoma, dėl skonio juk nesiginčijama…

Mokantis naujos kalbos, labai svarbu turėti laiko, kantrybės ir… tvirtą motyvaciją. Aiškiai sau neįvardijus svarių priežasčių, dėl kurių mokomasi, ir tikslų, labai lengva suklupti ties pirmąja nesėkme ir viską mesti, o mesti… lengviau nei pradėti. : )

Na, o jei ką nors bent truputį sudominau Esperanto mokymusi, pirmiausia siūlau aplankyti Lernu! interneto svetainę – aš iki šiol negaliu atsidžiaugti gausybe naudingų kursų ir žavia jos pagrindu susikūrusia esperantininkų bendruomenėle, taip pat rekomenduoju iš čia parsisiųsti Kurso de Esperanto 3 kompiuterinę programą – tai labai šauni programa, kurią verta parsisiųsti vien dėl įgarsinimo. : ))

Linkiu sėkmės tiems, kurie ryžosi ar dar tik ryžtasi pradėti ir pakantumo tiems, kuriems tai visiškai neįdomu.

Ratas – vienas svarbiausių išradimų, suteikęs žmogui galimybę keliauti ir pažinti svetimas šalis, tačiau ko verta ta kelionė į svečią šalį, jei… negali susikalbėti su vietiniais žmonėmis?** Žinoma, galima mokytis užsienio kalbų: prancūzų – ši kalba gan populiari (ir atitinkamai sudėtinga) arba vokiečių, dar galima ir rusų šiek tiek pasimokyti… „Mokykis anglų kalbos ir visur susikalbėsi,“ – man šiandien daugelis pasakytų ir dar plytą į galvą paleistų už tokias absurdiškas mintis. „O kodėl anglų?“ – jei plyta mirtinai nesužeistų, paklausčiau ir pradėčiau ilgą monologą:

Taip, pasaulyje beveik visada buvo dominuojanti kalba, vartojama tarptautiniame bendravime, ir šiandien gi tokia yra anglų kalba, vis dažniau įvardijama kaip kalba, pamažu tampanti tarptautine. Tačiau kodėl vienai valstybei, kurios kalba ir yra siūloma (arba nesiūloma, o diegiama) kaip tarptautinė, gali būti suteiktas toks didžiulis politinis ir kultūrinis pranašumas kitų šalių atžvilgiu?

Įvairių tautų tarpusavio pavydas įrodė, kad neteisinga iškelti vieną kalbą, kuri kažkuriai tautai yra gimtoji, kaip tarptautinę kalbą, tačiau buvo puikiai suvokiama, kad viena tarptautinė kalba neabejotinai reikalinga. Iš pradžių norėta naujam gyvenimui prikelti ir tarptautiniam vartojimui pritaikyti jau mirusią graikų, o vėliau – ir lotynų kalbą, ne kartą svarstyta apie naują dirbtinę kalbą, pagaliau bandyta ją kurti… Ir ją sukurti, žinoma, pavyko, net ne vieną***, tačiau tik viena dirbtinė kalba palyginus tvirtai prigijo kaip alternatyvi tarptautinė kalba. Taip, omenyje turiu esperanto kalbą.

Ir šiandien niekur nedingo vienos tarptautinės kalbos poreikis tiek dėl patogumo, tiek dėl gąsdinančių sumų, kurias tarptautinės organizacijos išleidžia vien vertimams į kitas kalbas, ir esperanto kalbos perspektyvos pamažu šviesėja: dar 1954 m. UNSECO Generalinės asamblėjos pripažinta kaip kalba, atitinkanti UNESCO tikslus bei idealus, šiemet ji nominuota Nobelio taikos premijai! 

Vietoj apibendrinimo siūlau pažiūrėti šį filmą:

Antra įrašo dalis čia.

Žmogus, patekęs į tamsią ir nepažįstamą patalpą, norėdamas sužinoti, ar joje dar kas nors yra, dažniausiai sako „hello“ – t.y. „alio“ (taip taip, „alio“ yra ne tik jaustukas, vartojamas atsiliepiant telefonu, bet ir šiaip šūktelėjimas), tačiau kažkas kažkodėl šį šūksnį visada išverčia kaip „sveiki“. Na, gerai bent tiek, kad ne „laba diena“ – skambėtų dar „natūraliau“.

Čia panašiai, kaip filme, kurio pavadinimo niekaip nepamenu: žuvus (!) angliakasiui, susigraudinęs bendražygis atsisveikindamas taria: „Lik sveikas, Bruno!“

Jau antrąją tinklaraščio gyvavimo dieną, nepaisydama visuotinio ignoravimo ir įrašų nekomentavimo, pagavau kablį* ir net nesiruošiu jo paleisti.

Tiesa, šis tas pasikeitė. Bandžiusi tinklaraštį paversti kažkuo panašaus į bendravardės rašomą „Pragaro Virtuvę“ ir  konkuravus su būriu gabių poetų (čia ir čia), rašiusi apie save ir apie kitus, galiausiai apsistojau ties tema, kuri šiuo metu mane labiausiai domina.

Ir vis dėlto šiandien šis tinklaraštis dar toli gražu neatspindi mano tinklaraščio vizijos. Turiu nemažai planų, tačiau kol kas nesiryžtu apie juos pasakoti, nes nežinau, kada pavyks juos įgyvendinti. Tikiuosi, viskas bus gerai. : )

Dėkoju tiems, kurie skaito, komentuoja, prenumeruoja arba tiesiog… ignoruoja.

Kartais atrodo, jog iš dangaus nukritus TV laidos vedėja skaito ne savo tekstą, o didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Jeigu net žinių diktorius vedėjas sugeba nusikirčiuoti į lankas, aš nebeturiu, ką ir bepridurti, bet vis tiek būtinai pridursiu!

Kažkam boba vienaakė tarpuvartėj riaugtelėjo, kad kirčiuojama „kažkaip kitaip, bet ne gegužė“, tai ir demonstruoja TV laidų vedėjai tartum susitarę savo teksto kirčiuotojų nesusigaudymą. Ne gegužė, meilučiai, o gegužė — žinau, kartojuosi, bet ne-ga-liu nepaminėti.

Kažkas pasiklydo kirčiuotėse, todėl nusprendė, jog Telšių pavadinimą kirčiuoti reikia taip — Telšiai, ir visą kaltę suvertė kalbininkams. Jei abejojat, visada galima atsiversti vietovardžių žodyną ir pasitikrinti: Telšiai, Telšių, Telšiams, į Telšius (!), ties Telšiais, Telšiuose. Štai ir visas mokslas — tikrų tikriausias trečiosios kirčiuotės žodis. : ) Apmaudu, kad kur kas greičiau nei taisyklingos prigyja netaisyklingos naujovės…

Dėl „sekančio“ vis nenutyla diskusijos: logiškas — nelogiškas, taisytinas — netaisytinas… Et, šis vienas žodelis vertas atskiro tinklaraščio įrašo, kurį kada nors būtinai parašysiu!..

„Pastoviai“ — taip, šis prieveiksmis sudarytas pagal visas darybos taisykles: t.y. prie būdvardžio pridedant priesagą -iai-, tačiau yra nevartotinas, nes žodis „pastovus“ apibūdina objekto būseną, o „nuolatinis“ — veiksmo apimtį laiko atžvilgiu, — būtent pastarąją mes ir norime apibūdinti žodžiu „pastoviai“.

O ką jau kalbėti apie fainai, nerealiai, turim gerą laiką, biudžetas, kur mes randamės…

Na, ir taip toliau.